ištikėti

ištikė́ti, ìštiki, -ė́jo 1. intr. manyti ką esant iš tikrųjų, būti įsitikinusiam, tikram, neabejoti kuo: Bronislovas, neištikėdamas jo žodžiais, dar kalbino Žem. Dabar matau, kaip aš esmi nupuolęs, nės jau nė garbei mano n'ištiki V.Kudir. Ir atveskiat visų jauniausį brolį manęspi, tada eš ištikėsiu jūsų žodžiams BB1Moz42,20. Ben ketvirtas žmogus to pilnai klauso, priima ir tam ištik BPI250. | refl.: Aš neišsìtiku, kad piningai degtum Šts. Tūli, neištikė́damys visims tims ženklams tabokų sausumo, deda į spaustuvus ir kelis lapus suspauda S.Dauk. Vis da savo akims neišsitikėdamas, eina jis trečią ir paskutinį kartą apie pilę MitI366(J.Šliūp). Ir atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą, neišsitikėdami, ar tikras, ar ne BsMt172(Brt) 2. intr. Rtr, KŽ kurį laiką tikėti, neabejoti kuo: Lig dvidešimties metų aš ištikė́jau, o paskui nustojau visokiais niekais betikėti Š. 3. intr. būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Ant Tavęs tikiuos (Tavim ištikiu, Tau vieriju), Viešpatie, manas Dieve CII590. Idant tie žmones mano žodžius girdėtų, kurius aš su Tavimi kalbu, ir Tau ištikėtų amžinai BB2Moz19,9. Bei siratą jis teipajag linksmin, idant ana savo pavargimo dėlei nenusimintų, bet Dievui ištikėtų BPII396. 4. intr. Rtr, NdŽ, KŽ pasitikėti, pasikliauti kuo: Jis man neìštiki Pg. Juo aš nelabai tikiu, nelabai ìštikiu Š. Kiek tatai pradeda neištikė́ti Slnt. Par daug ištikė́jai tam žulikuo ir apsigaudinai su tuo lakamiza Nt. Aš nė vienu čigonu neìštikiu Nm. Juodu vienas antro bijo, vienas antram neištiki, vienas antru nepasikliauja J.Jabl. Niekam neištikėjo, užrakinėjo visus pašalius Žem. Aš tavim tik n'ištikiu, turi ma[n] prisiekt BsPIII93(Rg). Senutė neištikėdama žvalgėsi į jį Ašb. ^ Neištikėk prieteliui, nes gal būti neprieteliu VP32. Neištikėk nė vienam prieteliui, net jį pažinęs bėdoje BBSir6,7. Veikiai ištikąs, veikiai apsigaudina VP49. Neištikėk žmogu, kurs netik į Dievą VP32.

ištikinčiai adv.: Tai jau! – neištikinčiai pritarė Elzė V.Piet. Paklausė vikaras neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių V.Piet. | refl. K, BzF188, LL262, Rtr, NdŽ, KŽ: Šitokiuo žmogum nelabai gali išsitikė́ti Š. Jis savimi labai išsìtik', tikis KII386. Žmonės juomi nelabai išsìtik' KII59. Pats savim n'išsitikė́jo Gs. Aš tavim neišsìtiku Krt. Vičvienaičiu tavim tik ir teišsitikiu ir laukiu nuo tavęs truputėlį teisybės Žem. Perspėliojo, teisybė, mane ponia ir šeimininkė, kad neišsitikėčiau nė kokiu vaikiu Žem. Pakajumi negalima išsitikė́ti KII4. Mes savo atmintim nelabai galime išsitikėt V.Kudir. Pažįsta gerai jūros veidmainystę žmonės, kurie prie jos gyvena ir žino, kad niekados ja išsitikėti negalima Pt. Rods su jais ir tikt menk išsitikėtis tegali LC1878,9. Rusijos valdžia, jam išsitikėdama, suteikė visas jo tai kelionei reikalingas privilegijas Apž1891,1(V.Piet). Velnias, tai matydamas, staigiai kaip vėjas pro langą išsimetė ir pabėgo, nes jis Perkūnu nelabai išsitikė́jo Sch245. Mertynas pradėjo juom tik nelabai išsitikėt BSPI101(Rg). Tas žmogus jau juomi (šv. Jurgiu) nebeišsitikiąs Sln. Vilkas… nebeišsitikė́damas pats išnešė paną ir… išbėgo atgal BM398(Slnt). Atsirado vyrai, kurie taip pat neišsitikėdami į mus, ale turėdami protą ir sąžinę pervartė kožną mūsų žodį ir apreiškė svietui, kad rėkta ir birbta buvo neteisybė A1884,394.

5. tr. [i]pavesti, patikėti: Tu esi, kuriam raktai duoti, kuriam avys ižtikė́tos DP611. O retas yra, idant kuris jam norėtų šilingo ištikė́t DP290. | refl.: Bet kodrinag tos slaptės gandžiaus tiemus trimus [apaštalamus] neg kitiemus ižtikė́jos? DP593. \ tikėti; datikėti; įtikėti; ištikėti; nutikėti; patikėti; persitikėti; pritikėti; užtikėti